Sutarties samprata Lietuvos ir kitų Europos šalių teisėje

Agnė Tikniūtė, Asta Dambrauskaitė

Santrauka


Straipsnyje keliamas klausimas ar šiuolaikinėje sutarčių teisėje egzistuoja universali teorija, kuri padėtų suprasti ir paaiškinti sutarties esmę, leistų orientuotis sudėtingame ir dažnai fragmentiškame teisiniame reguliavime bei sudarytų prielaidas tolesnės sutarčių teisės raidos prognozei. Sutarčių teorijos nėra savitikslės. Jos padeda išspręsti nemažai svarbių praktinių klausimų: kokie susitarimai laikomi privalomais, kaip atriboti teisiškai įpareigojančius pažadus nuo teisiškai neįpareigojančių, kada sutartis laikoma sudaryta, yra galiojanti ir pan. Straipsnyje pristatomos pagrindinės Europos sutarčių teisei būdingos sutarties sampratos. Sutarties, kaip laisvanoriško prievolės prisiėmimo, supratimas vyrauja Vokietijoje ir Škotijoje. Sutarties kaip sandėrio (bargain), paremto abstrakčios naudos (consideration) reikalavimu, aiškinimas paplitęs bendrosios teisės (common law) tradicijos šalyse. Sutartis, kaip laisvanoriškas prievolės prisiėmimas, paremtas pakankamu tikslu (causa), suprantama Prancūzijoje ir Italijoje. UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principuose, o taip pat pastaraisiais metais sutarčių teisės srityje Europos mokslininkų parengtų „akademinių kodifikacijų“ tekstuose, pavyzdžiui, Europos sutarčių teisės principuose (PECL), Bendrosios pagrindų sistemos projekte (Draft Common Frame of Reference (DCFR), ir apibrėžiant sutartį atsisakoma papildomų reikalavimų, tokių kaip consideration ar causa, konstatuojant, kad šie sutarties elementai yra iš dalies praradę aktualumą ir tolydžio nyksta, todėl abejojama, ar jie galėtų atlikti pakankamai reikšmingas funkcijas modernaus sutarčių teisės modelio kontekste.

Raktiniai žodžiai


sutartis; sutarčių teorijos; sandoris; valia; pažadas; causa; consideration; Europos sutarčių teisė; PECL; DCFR

Pilnas tekstas:

PDF (English)

Refbacks

  • There are currently no refbacks.




„Juriprudencija“ ISSN internete 2029-2058 / ISSN spaudoje 1392-6195