Pabėgėlių teisė ar baudžiamoji teisė: kaltinimas, sulaikymas ir prieglobsčio kriminalizavimas

Paresh Kathrani

Santrauka


1951 m. Jungtinių Tautų konvencija dėl pabėgėlių statuso numato pabėgėlio apibrėžimą ir pabėgėlio statusui keliamus reikalavimus bei įtvirtina pabėgėlių teises, iš kurių viena svarbiausių – draudimas asmenis išsiųsti į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei kiltų grėsmė dėl Konvencijoje įtvirtintų priežasčių. Tačiau Konvencija nenurodo priemonių, kaip Susitariančios šalys turėtų suteikti pabėgėlio statusą. Taigi Susitariančioms šalims paliekama teisė pačioms suformuoti savo migracijos politiką. Tačiau 1951 m. Konvencijos parengiamieji darbai rodo Konvencijos rengėjų poziciją, kad Susitariančios šalys gindamos savo interesus turi atsižvelgti į iš sutarties kylančią žmogaus teisių dvasią. Norėta pasakyti, kad Susitariančios šalys veiks sąžiningai derindamos du konkuruojančius interesus – prieglobsčio prašytojo teisę nebūti išsiųstam į valstybę, kurioje jam gresia persekiojimas, ir pačios valstybės nacionalinius interesus. Tačiau pastebima, kad pastaruoju metu vykdoma pabėgėlio statuso suteikimo politika yra pagrįsta baime dėl pačių prieglobsčio prašytojų keliamos grėsmės valstybės interesams.

Raktiniai žodžiai


1951 m. Konvencija dėl pabėgėlių statuso; prieglobsčio nustatymo politika; pagrindiniai baudžiamosios teisės principai; prieglobsčio kriminalizavimas

Pilnas tekstas:

PDF (English)

Refbacks

  • There are currently no refbacks.




„Juriprudencija“ ISSN internete 2029-2058 / ISSN spaudoje 1392-6195