plugins.themes.bootstrap3.article.main6622d5284d4a3

Saulius Arlauskas Daiva Petrėnaitė

Santrauka

Nors laisvės poreikis neabejotinas, tačiau pati asmens laisvės samprata, siekiant ją interpretuoti teisiniais terminais, sukelia ne tik teorinių, bet ir praktinių problemų. Stebimi du kraštutinumai, kai laisve laikoma bet kokia žmogaus saviraiška, taip pat ir savivalė, arba kai valstybei priskiriama galia apskritai nesiskaityti su žmogaus laisve. Straipsnyje asmens laisvos saviraiškos ir valstybės prievartos kompetencijos dichotomija sprendžiama aptariant pozityviosios bei negatyviosios laisvės sampratas ir jų santykio aiškinimą politiniame liberalizme, Kanto, Hegelio filosofijoje. Staipsnyje įrodinėjama, kad pozityvi laisvė yra negatyvios laisvės prielaida. Čia, remiantis Hegelio filosofija, parodoma, kad laisvė yra žmogaus prigimties ypatybė siekti identiteto. Teigiama, kad žmogaus identitetas gali būti įvairių formų, todėl žmogus turi daugelį prigimtinių teisių ir laisvių. Tai žmogaus psichofizinis identitetas, numatantis teisę į gyvybę ir sveikatos apsaugą; žmogaus kūrybinis identitetas, numatantis jo teisę į privatumą ir profesinės veiklos laisvę; žmogaus moralinis identitetas, numatantis jo teisę į orumą ir moralinę autonomiją; žmogaus socialinis ir politinis identitetas, numatantis jo politines ir socialines teises bei laisves. Straipsnyje daroma išvada, kad asmeniui dorai naudojantis savo laisvėmis ir valstybei ribojant žmonių savivalę konflikto tarp laisvės ir valstybės prievartos nėra.

plugins.themes.bootstrap3.article.details6622d528513fd

Skyrius
Mokslo straipsnis