Kaip traktuoti vėlyvą prašymo priimti prejudicinį sprendimą atsiėmimą

Jiří Malenovský

Santrauka


Savo praktikoje, susijusioje su SESV 267 straipsniu, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, regis, svyruoja tarp dviejų skirtingų požiūrių. Pagal vyraujančią jurisprudencijos kryptį prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra instrumentas, skirtas dialogui tarp nacionalinių teisėjų ir Sąjungos teisėjo, dialogui, kuris savo nuoseklumu leidžia Teismui atlikti jam pavestą vaidmenį – užtikrinti Sąjungos teisės aiškinimo ir taikymo vienodumą. Kita vertus, antroji jurisprudencijos kryptis prašymą priimti prejudicinį sprendimą laiko priemone privatiems asmenims užsitikrinti pagarbą savo teisėms, kylančioms iš Sąjungos teisės.
Šie du požiūriai į prašymą priimti prejudicinį sprendimą neseniai buvo susikirtę per diskusijas, susijusias su ypatingu prejudicinio sprendimo priėmimo proceso aspektu: prašymą pateikusio teismo vėlyvu prejudicinio klausimo atsiėmimu. Iš tiesų, manydamas, kad Teismo atsakymas nebėra „būtinas sprendimui nagrinėjamoje byloje priimti“, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėdavo atsiimti minėtą klausimą bet kuriuo momentu, taip pat ir tuomet, kai jau būdavo pasibaigę Teismo pasitarimai ir šalims būdavo pranešta sprendimo paskelbimo data. Todėl Teismo kompetencija darėsi vis labiau priklausoma nuo galimų procesinių veiksmų (šalių susitarimų, taikos sutarčių ir t. t.), atliekamų in extremis nacionaliniuose teismuose ir kartais leidusių sklisti abejonėms dėl pagrindinės bylos šalių galimai atliekamos Teismo istrumentalizacijos. Iškilo būtinybė rasti šios problemos sprendimą.
Tuomet ir susikirto minėti požiūriai į prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Iš tiesų, jei prašymas priimti prejudicinį sprendimą vertinamas kaip papildomas instrumentas pagarbai individų teisėms, jų kildinamoms iš Sąjungos teisės, užtikrinti, tai, nacionaliniam teismui išsprendus ginčą ir patenkinus ieškovo reikalavimus, ESTT nebereikia priimti sprendimo. Tačiau, priešingai, jei prašymas priimti prejudicinį sprendimą suvokiamas kaip instrumentas, leidžiantis užtikrinti Sąjungos teisės aiškinimo ir taikymo vienodumą, šis sprendimas gali pasirodyti būtinas. Iš tiesų, nepasisakydamas in abstracto, konkrečiu atveju priimamu prejudiciniu sprendimu Teismas įtvirtina aiškinimą, kuris turės būti taikomas visų 27 valstybių narių teismų visose panašiose bylose. Būtent šiuo atveju sprendimas gali išlikti būtinas, net jei nebelieka ginčo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme.
Siekiant apsaugoti šį požiūrį į prašymą priimti prejudicinį sprendimą, naujojo procedūros reglamento 100 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tokia nuostata: „Teismas nagrinėja prašymą priimti prejudicinį sprendimą tol, kol tokį prašymą pateikęs teismas jo neatsiėmė. Į prašymo atsiėmimą gali būti atsižvelgta iki pranešimo apie sprendimo paskelbimo datą įteikimo Statuto 23 straipsnyje nurodytiems suinteresuotiesiems asmenims“.
Taip vėlyvas prašymo priimti prejudicinį sprendimą atsiėmimas buvo labai aiškiai apribotas laike, ir net jei toks prašymas bus pateiktas in extremis, Teismo sprendimas bus paskelbtas siekiant užtikrinti vienodą Sąjungos teisės aiškinimą ir taikymą.

Raktiniai žodžiai


prejudicinis sprendimas; Teisingumo Teismo Van Gend & Loos bylos sprendimas; vėlyvas prašymo priimti prejudicinį sprendimą atsiėmimas

Pilnas tekstas:

PDF (English)


DOI: http://dx.doi.org/10.13165/JUR-13-20-2-07

Altmetrija

Metrics Loading ...

Metrics powered by PLOS ALM

Refbacks

  • There are currently no refbacks.




„Juriprudencija“ ISSN internete 2029-2058 / ISSN spaudoje 1392-6195