##plugins.themes.bootstrap3.article.main##

Gediminas Bučiūnas

Abstract

Daugelio šalių pagrindinio įstatymo – Konstitucijos – preambulėje rasime įtvirtintą vieną reikšmingiausių valstybės uždavinių – siekį sukurti tokią teisinę sistemą, kuri užtikrintų efektyvią žmogaus teisių ir laisvių apsaugą bei jų gynimą. Juk žmogus, būdamas socialine visuomenine būtybe, gyvena visuomenėje ir turi savų interesų, kurie ne visada sutampa su kitų individų interesais. Todėl vienas iš valstybės prioritetinių uždavinių yra užtikrinti kiekvieno žmogaus, kaip atskiro individo, taip pat ir visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi  į fundamentalias žmogaus teises ir laisves. Valstybė yra priversta imtis įvairių teisėtų priemonių, įskaitant slaptus tyrimo veiksmus, pvz., slaptą sekimą, kontroliuojamą gabenimą, leidžiantį atskleisti nusikalstamas veikas, nustatyti jas padariusius asmenis, todėl visuomenėje žmogaus teisių ir laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Tačiau žmogaus teisių ir laisvių apsaugos idėja tiriant nusikaltimus sunkiai ir ilgai skynėsi kelią į įrodymų (duomenų) rinkimo būdų nuostatas. Pradžia buvo teisingumo, įstatymo viršenybės, valdžių padalijimo idėjų iškėlimas filosofų veikaluose ir laipsniška jų evoliucija į teisės normų aktus, reglamentuojančius tyrimo veiksmus renkant įrodymus (duomenis) ir tiriant nusikaltimus, pvz., slaptu sekimu gaunant informaciją. Todėl norint pažinti ir suprasti visai tai, tiriama teisingumo, įstatymo viršenybės, valdžių padalijimo idėjų evoliucija valstybės valdyme per žmogaus teisių ir laisvių prizmę žymiausių filosofų veikalų kontekste.

##plugins.themes.bootstrap3.article.details##

Section
Articles