##plugins.themes.bootstrap3.article.main##

Linas Meškys Vlada Banevičienė

Abstract

Vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinio saugumo principas. Jis reiškia valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus bei teisėtus lūkesčius. Principo paskirtis - laiduoti asmens pasitikėjimą savo valstybe ir teise.

Nuo 1999 metų Lietuvoje pradėjo funkcionuoti specialieji – administraciniai teismai, kurių veiklai reglamentuoti priimtas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas. Praktikoje ne visada paprasta atriboti bendrosios kompetencijos ir administraciniams teismams priskirtinų bylų teismingumą. Problemos kyla tada, kai vienoje byloje keliami keli reikalavimai, kurių vieni civilinio, kiti administracinio pobūdžio. Siekiant išspręsti šią problemą, Civilinio proceso kodekso 26 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tuo atveju, kai civilinėje byloje vienas iš pareikštų reikalavimų yra susijęs su individualaus pobūdžio administraciniu teisės aktu, kurio teisėtumas ginčijamas byloje, bendrosios kompetencijos teismas, nagrinėdamas bylą, išsprendžia ir tokio akto teisėtumo klausimą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas skundui (prašymui) dėl individualaus administracinio akto pateikti administraciniam teismui. Tuo tarpu Civilinio kodekso 1.125 straipsnis numato bendrą dešimties metų senaties terminą, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį.

Šiame straipsnyje siekiama išanalizuoti problemas, kylančias taikant ieškinio senatį tais atvejais, kai byla, kurioje be civilinio pobūdžio reikalavimų ginčijamas individualus administracinis aktas, nagrinėjama bendrosios kompetencijos teisme.

##plugins.themes.bootstrap3.article.details##

Section
Articles