##plugins.themes.bootstrap3.article.main##

Dainius Raižys

Abstract

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija yra ypatingas tarptautinės teisės šaltinis, kurio tikslas - siekti, kad žmogaus teisės būtų visuotinai ir veiksmingai pripažįstamos bei ginamos. Šios konvencijos pobūdis lemia tai, kad jos nuostatos byloje ginčijamiems teisiniams santykiams Lietuvos Respublikoje taikomos tiesiogiai, o esant kolizijai su nacionaliniais įstatymais, turi taikymo prioritetą nacionalinių įstatymų atžvilgiu. Toks Konvencijos, kaip tiesiogiai taikomo teisės akto pobūdis yra konstatuotas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje. Teisė į teisingą teismą užima ypatingą vietą Konvencijoje tiek dėl įtvirtintos teisės reikšmingumo, tiek dėl su ja susijusių kreipimųsi ir jurisprudencijos gausos. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog teisė į teisingą teismą užima tokią svarbią vietą demokratinėje visuomenėje, kad Konvencijos 6 straipsnio siaurinamasis aiškinimas negali būti pateisinamas. Straipsnyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijos analizės pagrindu tyrinėjamos Konvencijos 6 straipsnio taikymo administracinių teismų praktikoje tendencijos, analizuojama, kaip Konvencijos taikymas konkrečiose administracinėse bylose lemia administracinių teismų praktiką asmens teisės į teisingą teismą užtikrinimo srityje, analizuojama kaip administraciniai teismai derina Konvencijos ir nacionalinės teisės nuostatas, vertinama, ar ši administracinių teismų praktika atitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ir taikydamas Konvencijos nuostatas, jas aiškina nenukrypstamai laikydamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos. Tais atvejais, kai nacionalinėje teisėje nepakankamai užtikrinamas Konvencijoje įtvirtintų žmogaus teisių įgyvendinimas, administraciniai teismai tiesiogiai taiko Konvencijos nuostatas.

##plugins.themes.bootstrap3.article.details##

Section
Articles