LEIDINIAI

INTELEKTINĖ EKONOMIKA 2009, Nr. 1(5)

Algimantas Misiūnas, Ieva Balsytė

TVARIOS SOCIALINĖS RAIDOS ESMĖ IR VERTINIMO GALIMYBĖS
Intelektinė ekonomika. Vilnius. MRU Leidybos centras. 2009 Nr. 1(5), p. 61–71

Santrauka

Tvarios raidos koncepcija suprantama kaip nemažėjanti visuomenės gerovė atsižvelgiant į technologinius, ekologinius ir socialinius veiklos apribojimus. Tvari raida turi užtikrinti ne tik ekonominį augimą, bet ir ekonominės veiklos suderinamumą su aplinkos, socialiniais ir intelektiniais aspektais. Ši dabar jau plačiai pripažinta idėja reiškia, kad ekonominio augimo, kaip pagrindinio ir vienintelio raidos tikslo, neužtenka dabarties ir ateities kartų gerovei užtikrinti. Taip pat neįmanoma atskirai siekti norimo ekonominio, ekologinio ar socialinio tvarumo lygio, neužtikrinant bent jau minimalaus kiekvienos iš šių formų tvarumo lygio. Nemažėjančios galimybės patenkinti poreikius, arba kitaip – lygybės tarp kartų principas yra tas aspektas, kurį pabrėžia visi tvarios raidos apibrėžimai. Visuotinai sutariama, kad galimybė tenkinti poreikius tiesiogiai priklauso nuo turimų išteklių arba kapitalo atsargų, tik šiuo atveju kapitalas suprantamas plačiąja prasme, kaip susidedantis iš materialaus kapitalo, socialinių bei gamtinių išteklių. Taip nemažėjančios galimybės tenkinti poreikius laike ir kartų lygybė reiškia nemažėjančius išteklius ir visuminio kapitalo atsargas.
Remiantis tvarios ekonominės raidos apibrėžimu formuluojama vadinamoji silpnoji tvarumo sąlyga, kuri reiškia, kad bendra turimo kapitalo vertė turi nemažėti laike. Tuo tarpu socialinis tvarios raidos aspektas yra mažiausiai ištirtas. Ekologinį tvarumą sunku įvertinti dėl daugybės elementų ir funkcijų, sudarančių gamtinę aplinką, tad socialinis tvarumas yra dar mažiau apibrėžtas, apčiuopiamas, jį sunkiausiai išreikšti kiekybiškai. Socialinei raidai įtakos turntys veiksniai apima visuomenės intelektinį lygį, organizacinę struktūrą, socialines ir teisines normas, pasitikėjimą, kultūrą, individų įgūdžius ir kitus materialios išraiškos neturinčius „minkštuosius“ elementus.
Straipsnyje nagrinėjami teoriniai ir praktiniai tvarios socialinės raidos vertinimo klausimai. Tarp šių matų bene svarbiausias yra žmogaus socialinės raidos indeksas (ŽSRI). Šis indeksas, pirmąkart pristatytas 1990 metų JT Pranešime apie žmogaus socialinę raidą, matuoja ne tik šalies socialinę, bet ir ekonominę raidą ir yra naudojamas kaip šalių išsivystymo kriterijus JT Vystymosi programoje. Šio mato kūrėjas ŽSRI siūlo naudoti ir kaip tvarumo matą. Iš straipsnyje pateiktų duomenų matyti, kad Lietuvos socialinė padėtis nuolat gerėjo tiek absoliučiai, tiek kitų šalių požiūriu: nuo 1997 metų šalies ŽSRI padidėjo nuo 0,761 iki 0,862, o per šį laikotarpį Lietuva pasaulio mastu pakilo į 43 vietą iš 62-os.
Straipsnyje taip pat apibūdinami kiti Lietuvos tvarios socialinės raidos rodikliai, apimantys penkis aspektus: užimtumą, skurdą ir socialinę atskirtį, visuomenės sveikatą, švietimą ir mokslą bei kultūros savitumo išsaugojimą.

JEL Klasifikacija: Q200, Q580.

Reikšminiai žodžiai: tvarumas, raida, kapitalas, gerovė.